pavargis

pãvargis sm. (1) [K]; R, pavargỹs (3^b) Užv 1. J nuovargis, pavargimas: Toks pãvargis užpulna Kin. Iš pãvargio kojas manie smelka Prk. Pavargys ema, eisu gulti Lk. Temiegie jis – vakarykščias pavargỹs išeis Skr. Kaip užpuolė šuo, visi ano pãvargiai išlakstė Vvr. 2. vargas, bėda: Kad paskiau nepaduotų į didesnį pãvargį, lig tik susirgus, reik vežti pri daktaro Dr. Didelį pavargį panešiau su ta landuone Plng. Jam padavė į pãvargį (prasidėjo vargai) NdŽ. 3. neturtas, skurdas: Tai tik yr didelis pavargỹs, kad už litą antį turi parduot Šk. Pãvargį pametė (prasigyveno), atkuto žmonys Grd. ^ Dieve duok pavargį, ne paliegį R236. 4. suskurdimas, menkumas: Be motinos augs, pãvargį įgaus vaikas J. Dirva apsiplutėjo, javai nebišlenda: kad reik kelties par plutą, gauna pãvargį Šts. Kai pavasario sulauks, ir pavargį pames Stl. Vaikas jau pãvargį pametė, taip vešliai pradėjo augti Užv. Paršiukai jau pametė pãvargį (ėmė sparčiai augti, padailėjo plaukas) Trš. Veršiai ant žolės išeis ir pames pãvargį Krkl.